Vaikai, televizija ir cenzūra

Turbūt ne dažnai pagalvojame apie tai, kokias laidas, kokius kanalus žiūri vaikai, kada jie yra vieni namuose. Juk televizija daro didžiulę įtaką vaikų vystymęsi – tai yra, formuoja jų loginį mastymą, pasaulio suvokimą – pasaulėvoką, vienaip ar kitaip moko arba netgi gręsia tolesniam vaiko gyvenimo suvokimui.

Labai dažnai pastebime, kad vaikai prie televizoriaus prisiriša daug stipriau, nei prie draugų, kadangi tik jis, kada vaikas namuose laukia grįžtančių tėvų, būtent atstoja visus draugus ir šeimą, jis – televizorius – tampa geriausiu draugu. Ar tai gerai? Reiktų atsižvelgti ir į vaiko amžių. Mažesnio amžiaus vaikai viską ką išvysta priima kaip tikrovę, realybę. Tai galime įsitikinti matydami kaip vaikai atkartoja veiksmus, pamatytus viename ar kitame animaciniame seriale, ar bandydami įsikūnyti, tapti tais filmuko herojais.

Animaciniai serialai vaikams tikrai daro didžiulę įtaką. Vyresnio amžiaus žmonės pastebi, kad vaikai, kurie žiūrėdavo dar „senąją animaciją“ užaugdavo ramesni, sąžiningesni ir doresni piliečiai nei šių laikų vaikai – kada jau jaunimo tarpe gausu muštynių, vagysčių ir kitų žiaurių dalykų, kurie gali būti paseka to, ką jie žiūrėjo būdami maži vaikai. Taigi, animacinių serialų pasirinkimas gali lemti ir vaiko pasaulio suvokimą. Animaciniu serialu yra laikomas ir serialas „Simpsonai“. Bet ar tai tikrai filmukas vaikams? Jame yra nurodytas cenzūrinis ženkliukas N-7. Bet ar 8 metų žmogus jau nebe vaikas, ir jam galima matyti, žiūrėti viską, ką jis nori? Juk šiame filmuke gausu smurto, keiksmų ir kitų veiksnių galinčių neigiamai įtakoti vaiko psichiką ar elgesį ateityje. Taigi, tėvams reiktų atidžiai stebėti savo vaikus.

Ar televizija gali paveikti vaiko kalbos išsivystymo lygį? Manau, gali. Jei televizorius vaikui atstoja visus draugus, tai žinoma, kad jo kalbos lygis bus mažesnis, žemesnis nei tų vaikų, kurie žaidė drauge. Vaikas nuolat sedėdamas prie televizoriaus tik klauso, tačiau nekalba, nesigilina į situacijas, nelavina mąstymo, todėl ir kalbėjimas gali „strigti“, jų kalbėjimo žodynas bus mažesnis, kitoks. Toks vaikas, atvestas į mokyklą ar darželį jausis kitoks nei visi, jam trūks jo draugo – televizoriaus. Vaikui reikia patirti kuo daugiau teigiamų emocijų, įvykių savo vaikystėje, kad tolimesnis gyvenimas klostytųsi taip pat teigiamai, ne uždarame rate.

O gal vaikai žiūri televizorių norėdami suvokti suaugusiųjų pasaulį? Juk dažnai vaikai nori atrodyti suaugusiais, viską suprantančiais kaip ir jų tėvai. Tada jie nebežiūri animacinių serialų – ima žiūrėti televizorių su tėvais, tai yra, renkasi įvairius filmus, laidas, analizuoja gyvenimiškas situacijas ir viską lygina su savimi, savo šeima. Tai gali turėti ir ne itin geras pasekmes, kadangi nevisada realybė sutampa su filmo siužetu, o vaikas to gali nesuprasti ir „laužyti galvą“ kodėl gi tėvai jo nesupranta, juk filme rodė ”taip“...

Taigi, koks santykis yra tarp vaiko ir televizijos? Tėvams reiktų atkreipti dėmesį, kokius kanalus, laidas ar filmus renkasi žiūrėti jų vaikas. Vaikai su tėvais turėtų konsultuotis, kontaktuoti šiuo klausimu, rinktis žiūrėti bendras laidas, kurios atitiktų visų norus, interesus ir suvokimą. Atrodo televizorius puikus išradimas, tačiau auklėjant savo vaiką reiktų stebėti, kokią įtaką jis daro jo gyvenime. Labai dažnai tėvai nesupranta, kodėl gi jų vaikas tapo toks uždaras, nenoriai bendraujantis ar agresyvus...