Tikriausiai visi esame pripratę prie
sparčiai besikeičiančių technologijų, be kurių neįsivaizduojame savo gyvenimo.
Pačios populiariausios turbūt būtų internetas, televizija, mobilieji telefonai,
o radijas užima garbingą 4 o gal ir dar žemesnę vietą. Keista ar ne, tačiau
būtent radijo populiarumas nėra toks pastebimas, o galbūt tiksliau sakyti nėra
toks plačiai aptariamas kaip interneto, televizijos ar kitų technologijų.
Didžiausias faktorius lemiantis, jog radijas nėra populiarumo viršūnėje yra
tai, jog jis ne itin nežymiai pasikeitė ar juo labiau keičiasi. Bet apie viską
nuo pradžių.
Žmonių troškimas kuo greičiau sužinoti naujienas
paskatino didžiulį perversmą 19-20-ojo šimtmečių sandūroje, kai plėtojantis
techninei pažangai, informacijai perduoti pradėtas naudoti radijas. Radijas –
tai garso perdavimas per atstumą radiomagnetinių bangų pagalba. Pamatus radijo
atsiradimui padėjo 1837 m. išrastas telegrafas. Šio techninio stebuklo
išradėjais pripažinti italas Giuljelmo Markonis (1874-1937) ir rusas Aleksandras
Popovas (1859-1906). Aišku, mums įprastas ir pažįstamas radijas atsirado ne
iškart, o po daugelio eksperimentų bei tobulinimų.
Radijo naudą netruko suvokti pramoninkai ir
prekybininkai. Greitas ryšys monopolijų konkurencinėje kovoje tapo lemiamu žingsniu.
Radijas buvo ypač reikalingas valstybėms, kurių laivai plaukiojo tolimose
jūrose. Apie radijo kultūrinę funkciją tada niekas negalvojo. Jis buvo
pajungtas verslui. Tik atradus būdus perduoti garsą, radijo bangomis nuskriejo
ne Morzės abėcėlės signalai, o žmogaus balsas ir muzika. Lietuvoje, kaip ir
visoje Europoje, iš pat pradžių radijas tarnavo verslui, ryšiams palaikyti,
kariuomenės reikmėms, tačiau laikui bėgant jis įgijo ir kitas funkcijas. Dabar
radijas – masinės komunikacijos, informacijos ir propagandos priemonė.
Galbūt atrodytų, jog radijas nėra toks populiarus,
nes apklausos apie radijų auditoriją vyksta palyginus su televizija labai
retai, duomenys pateikiami du kartus per metus. O televizijos žiūrimumą galima
sužinoti kas savaitę, netgi yra tokių prietaisų, kurie gali nustatyti ir
kiekvienos dienos žiūrimumą ( TVmetrai). Nors iš kitos pusės, juk nėra taip
lengva atlikti apklausas apie radijo klausymo įpročius ( galbūt žmogus klausosi
radijo mašinoje, darbe, troleibuse, tampa
neaišku, kiek laiko jis klauso ir pan.). Šioje vietoje galėtų labiau
pasistengti apklausų rengėjai.
Tai kas gi negerai su tuo radiju?
Radijas 50 mln. vartotojų kiekį pasiekė per 38
metus, televizija per 13, internetas per 4 metus, „iPod“ – per 3 metus.
Toks faktas tik dar labiau patvirtina, jog radijas
visgi sunkiau surenka savo klausytojus. Galbūt jis nėra inovatyvus kaip kitos
technologijos. Palyginimui galim paimti televiziją. Televizija keičiasi iš
įvairių pusių, tiek iš techninės pusės: iš analoginės į skaitmeninę, iš
paprasto „Šilelio“ į plokščiaekranius, 3D vaizdus. Bei palyginus iš kokybinės
pusės: iš monotoniškų laidų į
ekstravagantiškus šou, tiesiogines transliacijas. Radijas prieš visą šią
įvairovę tiesiog nublanksta. Nors nėra jau taip ir blogai. Radijas taipogi
neatsilieka. Stengiamasi pritraukti, kuo daugiau klausytojų: kuo įdomesnės
laidos, charizmatiški vedėjai, radijo laidų transliavimas tiesiogiai ir pan. Ir
tai tikrai veiksminga. Nes juk šiandieninėje visuomenėje žmogui patiksi tik tada,
jei nuolatos jį stebinsi naujais išradimais, naujomis funkcijomis, naujais
veidais ir šiaip jam viskas patiks kas yra nauja, neregėta, neišbandyta ir
nepabijokim to žodžio inovatyvu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą